Kodėl apie Zvuki Mu dabar? Šiemet sukanka 20 metų jų albumui, išleistam paties Brian Eno įrašų kompanijos Opal. Kaip byloja dabartis ir kai kurie Zvuki Mu nariai, prarasti kontraktą su Brian Eno ir tiesiog banaliai iširti reikėjo išties ypatingų sugebėjimų.

Šiuo metu savo ypatingus sugebėjimus Piotras Mamonovas demonstruoja kine – ir tai ne šiaip „part-time-job“. Tarkim Piotro Lungino filmuose jis netgi nevaidina, o tiesiog YRA ir prasigėręs saksofonistas, ir neprisitaikėlis vienuolis. Žodžiu, natūralumas ir beprotystė išgelbės pasaulį.

O minėtasis albumas Zvuki Mu, be abejo, buvo grupės zenitas. 11 nepakartojamų Mamonovo dainų, sueuropietintų paties Eno ir nesugadintų, tarytum bijota prisiliesti prie unikalaus reiškinio. Ir iš tikrųjų 1989 tiek Europą, tiek JAV buvo užplūdusi rusiško roko karštinė (ant šios bangos vakarus išmaišė ir Antis). Laisvės šaukliai iš žlungančios Sovietų Sąjungos atrodė egzotiškai ir įsisenėjusio kapitalizmo kontekste buvo tikri grynuoliai.

Tačiau Zvuki Mu skambesys išsiskyrė net iš visos plejados kitų. Tą iš esmės lėmė: 1) Iš prigimties kitokia, ne rock ir ne punk Mamonovo dainų ritmika, 2) Grupė didžiąją savo egzistavimo dalį „nesiklausė savęs“ – nors susibūrė dar 1980-aisiais, į įrašų studiją pateko tik po 8 ar daugiau metų, 3) pirmąjį albumą Простые вещи prodiusavęs Vasilijus Šumovas priėmė lemiamą sprendimą – Zvuki Mu neskambės purvinai ir bardiškai, kaip skambėjo daugelis kitų Rusijos alternatyviųjų (Bašlačiovas, Janka Diagileva), pasirinktas intelektualus, aristrokratiškas tonas, kuris puikiai kontrastavo su tekstų absurdu ir monstrišku Mamonovo tembru. Žinoma, dėl purvo ir destrukcijos šie veikėjai atsigriebė vėliau, bet tai jau buvo visai kitokia, Europai ir JAV, ir Brianui Eno suprantama ir klausoma alternatyva.
Nenuostabu, kad Zvuki Mu užsitarnavo pačios ekstravagantiškiausios Rusijos grupės titulą, o Piotro Mamonovo asmenybę iki šiol gaubia paslaptis – tiek jo audringą praeitį, tiek dabartinį asketišką gyvenimą Rusijos glūdumoje ir atsivertimą į tikėjimą. Legenda byloja: kai Mamonovas dar nebuvo susitapatinęs su savo personažu iš filmo „Остров” (“Sala”), dėl nepakenčiamo jo elgesio kaimynų kviečiama milicija atsisakydavo vykti: “Jeigu vėl Mamonovas, nevažiuosim”.
Šiek tiek apie kitus Zvukus. Pilkasis grupės kardinolas Aleksandras Lipnickis (grojo bosine gitara) taip pat neeilinė asmenybė. Amžininkai iki šiol nesupranta kaip verslusis maskvietis sukdavosi gūdžiais deficito laikais – visada gausiai turėdavo ir alkoholio, ir iš užsienio atgabentų plokštelių, ir žolės, ir dosniai visu gėriu dalindavosi su draugais muzikantais. Vieno muzikos žurnalisto nuomone, po Lipnickio sparnu išaugo visas Rusijos rokas. Kita legenda byloja, kad visą vonią užpildžius degtinės buteliais, grupė Akvarium tris kartus „pražiopsojo“ savo traukinius į Leningradą (aka Sankt-Peterburgą). Grupės gitaristu du metus buvo ir kita nemažiau svarbi visai Rusijos kultūrai asmenybė – Artemijus Troickis. Žurnalistas, renginių organizatorius, rusiško „Playboy“ redaktorius ir tiesiog žmogus legenda. Beje, būtent jis vėliau ir supažindino Zvuki Mu su Brian Eno.

Sveiku protu Mamonovo ir Zvuki Mu nesuprasi. Matyt, nelabai suprato ir vakarai. Grupė iširo, kontraktas nuplaukė. O po dvidešimties metų – nusibodusių dainininkų ir nesibaigiančių sugrįžimų laikmečiu – Zvuki Mu istorija atrodo kaip puikus unikalaus kultūros reiškinio pavyzdys. Nors Mamonovas ir buvo atgaivinęs Zvuki Mu (prieš dešimtmetį koncertavo ir Lietuvoje), pats pripažįsta, kad tai buvęs jo solinis ir netgi ne muzikinis, o scenos meno projektas.